Gegužės 20-ąją Pakruojo vaikų lopšelis-darželis „Vyturėlis“ virto gyvybingu susitikimo tašku, kur darniai susiliejo vaikų juokas, gyvūnų garsai, profesinės įžvalgos ir šilta bendrystė. Čia vyko metodinė diena, skirta kvalifikacijos tobulinimo programai „Ikimokyklinio amžiaus vaikų ryšio su gyvūnais kūrimas lėtojo ugdymo procese“.
Dalyviai iš Pakruojo rajono ikimokyklinio ugdymo įstaigų susirinko ne tik semtis žinių, bet ir pasinerti į lėtojo ugdymo filosofiją – pajusti, ką reiškia buvimas „čia ir dabar“, augimas per santykį, ramybę, stebėjimą ir gilesnį vaikų poreikių pažinimą.
Įkvėpimo suteikė Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos dėstytojos Vaidos Padgurskytės pristatytas edukacinis žaidimas „Mato–Mąsto“, kuris moko neskubėti ir mąstyti iš lėto, kviečia vaikus stebėti, įsiklausyti, kelti klausimus ir ieškoti atsakymų savo tempu. Šis žaidimas skatina ne tik pažinimą, bet ir emocijų atpažinimą, sąmoningą santykį su aplinka bei nuoširdų bendravimą. Dalyviai gyrė žaidimo pritaikomumą vaikų emocinio sąmoningumo ugdymui, dėmesio koncentracijai ir susikaupimo lavinimui.
Ikimokyklinio ugdymo mokytojos metodininkės Zinaidos Žvinklienės įžvalgus stendinis pranešimas „Ikimokyklinio amžiaus vaikų ryšio su gyvūnais kūrimas lėtojo ugdymo procese“ atskleidė vaikų ir gyvūnų ryšio kūrimo galimybes ikimokykliniame amžiuje. Mokytojos atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad net patys mažiausieji, bendraudami su gyvūnais, lavina ne tik pažinimą, bet ir empatiją, atsakomybės jausmą, vidinį jautrumą. Šios patirtys įgyjamos ne per skubėjimą ar rezultato siekimą, o per lėtojo ugdymo procesą – ramų, dėmesingą, į vaiką orientuotą buvimą. Būtent lėtasis ugdymas sudaro sąlygas giliam santykiui su gyvūnu, aplinka ir pačiu savimi, leidžia vaikui augti savo ritmu, pasitikint savo pojūčiais ir patirtimi.
Darželio pedagogų organizuotos atviros veiklos „Pilnas ūkis garsų“, „Vištelės ir viščiukų nuotykiai“, „Kiškučių šuoliai link vasaros“, „Ką pasakoja katytė?“ –atskleidė, kaip jautriai ir prasmingai galima įtraukti gyvūnus į ugdymo procesą. Svečiai ne tik stebėjo ugdymo (si) procesą, bet ir patys įsitraukė – stebėjosi, mokėsi, reflektavo. Refleksijų metu pedagogai dalijosi ne tik jausmais, bet ir giliomis profesinėmis įžvalgomis, kurios padės jų kasdienėje ugdymo praktikoje.
Dėkojame visiems metodinės dienos dalyviams. Smalsumas, įsitraukimas ir šiluma kūrė ypatingą atmosferą. O mūsų visų „čia ir dabar“ suburtas, gyvūnėlių balsais skambantis choras – tai ne tik garsai, bet ir bendrystės jausmas, kuris apjungė mus į vieną gyvą, jautrią, autentišką ugdymo patirtį. Tai buvo tik trumpa akimirka natūralaus, žaismingo ir tikro proceso. Tokios patirtys primena, kad prasmingam ugdymui dažnai pakanka labai mažai – truputį lengvumo, trupučio spontaniškumo ir daug atviros širdies, kad išgirstume vieni kitus ir gamtą aplink mus.
Tegul ši diena įkvepia mus visus kasdienėje praktikoje kurti lėtą ugdymą, kuris remiasi pagarba vaikui, gamtai ir gyvenimo ritmui.
